Jurginės – pavasario žalumos, žemdirbių ir jaunimo šventė

Balandžio 23 d. Lietuvoje švenčiama Šv. Jurgio diena, dar vadinama Jurginėmis. Liaudyje ši šventė susijusi su svarbiais pavasariniais ūkio darbais – gyvulininkystės sezono ir laukų darbų pradžia. Valstietiškoje kultūroje suaktualinami kiti šv. Jurgio darbai: jis laikomas kovotoju prieš blogį, gyvulių, ypač arklių, globėju. Įvairiose Lietuvos vietovėse etnografai yra užfiksavę daug vietos ūkinių papročių, susijusių su Jurginėmis. Pavyzdžiui, daug kur buvo tikima, kad tą dieną pirmą kartą per metus reikia išginti gyvulius į ganyklą nors trumpam paganyti, nes šv. Jurgis tarsi simboliškai „atrakina“ žemę, pradeda šiltąjį metų sezoną. Iki tol gyvulius vengta ginti į ganyklas ne vien todėl, kad jiems per šalta, bet ir tikint, kad juos ganykliniu laikotarpiu gali išpjauti vilkai. Pirmąjį kartą išgenant gyvulius būdavo imamasi tam tikrų maginių priemonių, turėjusių užtikrinti ganymo sezono sėkmę. Pavyzdžiui, gyvuliai būdavo aprūkomi verba, po tvarto slenksčiu buvo dedamas raktas ir du kiaušiniai (raktas – kad vagys gyvulių neišvogtų, kad vilkui dantis užrakintų; kiaušiniai – vaisingumo simbolis, kad gyvuliai būtų vislesni). Buvo tikima, kad per Jurgines negalima arti, akėti, dirbti su arkliais, gyvuliai tą dieną būdavo geriau šeriami. Daugiau dėmesio sulaukdavo ir gyvulių prižiūrėtojas – piemuo. Jis būdavo geriau pamaitinamas tikint, kad ir gyvuliai bus sotesni. Vakare pareinantį piemenį šeimininkai pasitikdavo su varške, varškės sūriu, neretai apliedavo vandeniu, kad karvės būtų pieningos, netrūktų sviesto ir varškės. Jurginių dieną buvo kepama apeiginė duona. Kai kur ši duona buvo užkasama dirvoje, siekiant simboliškai užtikrinti derlingumą, arba su ja tiesiog buvo apeinami laukai. Apeidavo laukus ir su dažytais kiaušiniais, vadinamais jurgučiais, jurginukais, arba velykinių margučių lukštais, kuriuos užkasdavo ant ežios, šv. Jurgio prašydami gero derliaus. Kai kuriose Lietuvos vietose jaunimas, susirinkęs kaimo aikštelėje ar parugėje, eidavo ratelius, šokdavo, vaišindavosi. Šv. Jurgio dieną žmonės aukodavo maisto produktus bažnyčiose, dalydavo juos elgetoms. Pagrindinė tos dienos maisto auka būdavo kiaušiniai, sviestas, sūris. L. Jucevičiaus liudijimu, XIX amžiaus I pusėje tose bažnyčiose, kuriose vykdavo Šv. Jurgio atlaidai, buvo aukojamos ir vaškinės statulėlės, vaizduojančios naminius gyvulius – arklius, karves, avis, ožkas, kiaules. Be abejo, su vardinėmis būdavo sveikinami visi Jurgiai. Tyrėjai spėja, kad šios dienos apeigos iki krikščionybės galėjo sietis su XVI – XVII amžiaus istoriniuose šaltiniuose aprašytomis senųjų dievų Perkūno ar Pergrubijaus garbei skirtomis apeigomis. Šiuo metu beveik visai išnykus tradicinei kaimo gyvensenai, sunyko ir su Jurginėmis susijusios liaudiškos tradicijos. Šiandien Jurginės praktiškai nebepažymimos. Tačiau XX amžiaus pabaigoje, ieškant, koks buvo ikikrikščioniškos šventės atitikmuo šv. Velykoms ir Jurginėms, pradėta populiarinti nauja Jorės šventė, švenčiama panašiu metu kaip Jurginės. Jos pavadinimas sukurtas nuo menamo pagoniško dievo Jorio ar Jorės. Jurginių tradicijas kruopščiai saugomos Alovėje, Alytaus rajone. Jos turi gilias tradicijas ir švenčiamos kasmet.