Alovės Švč. Trejybės bažnyčia
Bažnyčia stovi Alovės kaime, Alovės upelio dešiniajame krante, Alovės kaimo kapinių šiaurės rytiniame kampe. Turi klasicizmo ir baroko bruožų. Bažnyčios ir varpinės kompleksas yra architektūros ir dailės paminklas, nuo 1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Kunigo J. Kurčevskio teigimu, bažnyčia Alovėje jau buvo 1697 m., tačiau XVIII a. vizitacijų aktuose neminima. 1797 m. Alovėje buvo statoma koplyčia.
1802 m. dvarininko Jokūbo Kęstučio Gedimino lėšomis pastatyta medinė bažnyčia. 1818 m. vėtra nuplėšė bažnyčios stogą. 1866 m. klebonas Juozas Svetlavičius bažnyčią remontavo, įdėjo naujus langus. Tikintieji prašė caro valdžios leisti pasistatyti mūrinę. Leido tik remontuoti senąją (suremontuota 1889 m.).
Po 1863–1868 m. sukilimo vietiniams bajorams ir aplink dvarą gyvenantiems lenkams spaudžiant bažnyčioje pamokslai buvo sakomi tik lenkiškai. Apie 1901–1908 m., klebonaujant kun. Rapolui Jukniui, bažnyčioje pradėta giedoti ir pamokslus sakyti lietuviškai. Lenkų diduomenei tai labai nepatiko, todėl buvo sudaryta komisija, kuri nustatė, kad du trečdaliai Alovės apylinkės gyventojų kalba lietuviškai. Nuo tada du šventadienius pamokslai buvo sakomi ir giedami lietuviškai, o trečią – lenkiškai. Lenkai šios tvarkos nepriėmė, pamaldų metu jie triukšmaudavo, imdavo giedoti lenkiškai, mušti lietuvių choristus. Kai 1907 m. lapkričio 25 d. lenkai riksmu nutraukė lietuviškas pamaldas, kun. R. Juknys triukšmadarius apskundė pasaulietiniam teismui. 1908 m. birželio 25 d. Varėnoje buvo nagrinėjama tuomet išgarsėjusi „Alovės byla“, po kurios lenkų laikraščiai užsipuolė kunigą ir šis buvo perkeltas į kitą parapiją.
1907 m. įrengti 3 nauji altoriai, apmūrytas šventorius. Tų pačių metų pabaigoje sukurstyta grupė žmonių per lietuviškas pamaldas keldavo bažnyčioje triukšmą (1908 m. teismas nubaudė 4 triukšmadarius). 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1918 m. Alovėje įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1922 m. įsteigta parapija, 1934 m. pašventinta nauja parapijos salė.
Bažnyčia turi klasicizmo ir baroko bruožų. Ji stačiakampio plano, pseudobazilikinė, su trisiene apside, 4 kolonų portiku, dviaukšte zakristija, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Yra rūsys po dešine nava. Vidų į 3 navas dalija briaunotos kolonos (kolonų viduje yra atraminiai medžio stulpai, kurie apkalti medinėmis lentomis, sukuriančiomis briaunotos kolonos įspūdį). Vidurinės navos skliautas cilindrinis.
Vargonų choro balkonas su medinių baliustrų turėklu ir profiliuotu porankiu. Naudojami senieji – 1916 m. Petrapilyje pagaminti – keturių registrų vargonai. Bažnyčios didysis altorius yra su tabernakuliu ir paveikslu „Švč. Trejybė“. Ant presbiterijos pietvakarių sienos įrengtas altorius su paveikslu „Švč. Mergelė Marija“, ant šiaurės vakarinės sienos – altorius su paveikslu „Šv. Arkangelas Mykolas“. Išlikusi atminimo lenta su įrašu: „PAMIĘCI / ANTONINY / Z MOLOCHOWCOW KARLOWICZOWEJ, UR. 1/13 CZERWCA 1814. M. W LELANCACH, / ZM 4-16 WRZESNIA 1880. W WISZNIEWIE, / KTOREJ ZWLOKI SPOCZYWAJA W KATAKUMBIE / POD TYM KOSCIOLEM. / MATKO MOJA!”
Šalia bažnyčios stovi medinė varpinė.
